Dvasingumas – madingas, bet dėl spekuliacijų prieštaringai vertinamas žodis. Kas jums, Helena, yra dvasingumas?
Norėčiau skaitytojams užduoti klausimą. Ką pasirinktumėte: a) gaunate viską, ko gyvenime trokštate, bet viduje jaučiate depresiją ir nepasitenkinimą; b) turite viską, ką jau ir turite, tik jaučiate meilę, džiaugsmą, ramybę, kas ir turėtų būti mūsų visų natūrali būsena? Šiuo klausimu norėjau paaiškinti, kaip aš suprantu dvasingumą. Daug metų ieškojau atsakymų knygose, seminaruose, susibūrimuose. Bet neradau. Tikrasis dvasingumo suvokimas atėjo tik kai uždaviau sau klausimą: kas aš ESU? Tada mano intencija tapo nusimesti, transformuoti viską, kas aš nesu. O aš nesu nei kūnas, nei protas, nei emocijos. Aš esu SIELA / SĄMONĖ, mano natūrali būsena yra meilė, džiaugsmas, ramybė ir aiškus protas. Dauguma žmonių renkasi vieną iš dviejų kelių: Meilės kelias (Krišna) ir Sąmoningumo kelias (Buda). Pirmąjį kelią renkasi emocionalūs žmonės, o antrąjį tie, kuriems būdingas loginis mąstymas, kurie nori viską žinoti ir suprasti. Bet yra ir trečias kelias, kuris jungia abu kelius. Tai Meilės ir Sąmoningumo kelias.
Ar jūsų kelionė link suvokimo, kad galite keisti savo būtį per dvasinę praktiką, buvo atsitiktinė? O gal nulemta iš anksto?
Aš, kaip ir daugelis, pradėjau save pažinti tik susidūrusi su sveikatos problemomis. Prieš 25 metus lūžus stuburui gydytojai nieko gero nežadėjo, teko kapstytis pačiai. Tuomet ir susidomėjau gydymu energijomis bei garsu. Bet likimas man buvo paruošęs ilgesnį sveikimo kelią – prabėgus dešimčiai metų po stuburo lūžio, ištiko antra klinikinė mirtis (pirmąją jau buvau patyrusi). Tada, kai aš, siela, palikau kūną ir stebėjau jį iš viršaus ligoninės lovoje gulintį be gyvybės ženklų, aiškiai suvokiau, kas iš tiesų esu. Tariau sau: „Helena, tu tokia graži, tokia jauna (nuo vaikystės turėjau įsitikinimą, kad esu negraži ir atrodau sena).“ Šis patyrimas, kad iš tiesų galiu taip jaustis, buvo esminis žingsnis gilesnio savęs pažinimo link.
Visi dvasiniai ieškojimai suguldyti kolektyvinėje pasąmonėje – prieš tai ėjusieji nutiesė kelius dabartiniams ieškotojams. Išeitų, kad dabar norintiems keistis tikriausiai lengviau nei seniau?
Iš savo praktikų matau, kokie žmonės yra šiandien ir kaip pradeda domėtis dvasingumu. Vieni ateina susidūrę su sveikatos, santykių arba finansinėmis problemomis. Kiti – iš tiesų ieškodami kitokios gyvenimo kokybės. Pirmoji kategorija žmonių, išsprendę jiems rūpimus konkrečius klausimus, daugiau nieko nedaro ir ramiai grįžta į ankstesnį gyvenimą. Antrieji turi viską, ko neturi pirmieji (normalius santykius, pripažinimą darbe), bet jaučia vidinę tuštumą, nepasitenkinimą. Jie eina toliau, kad suprastų, kodėl taip yra. Šie žmonės sugeba pasinerti į save giliau. Džiaugiuosi, kai, transformavę užslopintas emocijas ir ištrynę pasąmonės programas, jie pagaliau nurimsta, tampa ŠVIESA ir MEILE.
Ar šiuolaikiniam nervingam, skubiam žmogui reikia naujo dėstymo modelio? Turiu galvoje, perduoti žinias paprasčiau, daugiau praktikos nei filosofinio kalbėjimo?
Taip, mūsų gyvenimas yra visiškai kitoks, nei buvo prieš 2000 metų. Dėl didėjančio informacijos srauto, su juo susijusių pasąmonės baimių ir ribojančių programų žmonės daug bėga ir daro, bet nesupranta, nei kur, nei kodėl. Faktas: mūsų pasąmonė yra 500 000 kartų greitesnė už sąmonę. Tai yra atsakymas, kodėl pasąmonės baimės ir programos griauna ne tik sveikatą, bet ir mūsų gyvenimus.
Kodėl svarbu suvokti, dėl ko atliekame dvasines praktikas?
Aš pradėjau keistis, kai suvokiau, kad problema ne vyrai, kuriuos pritraukdavau. Supratau, kad mano pasąmonė kaip magnetas pritraukia tokius vyrus, kurie labiausiai atitinka pasąmonės įsitikinimus ir joje išreiškia tas emocijas, kurių nepripažįstu. Dėl to labai svarbu surasti praktikų, kurios padės pripažinti ir transformuoti užslopintas emocijas, skausmą, ištrinti klaidingus pasąmonės įsitikinimus. Pavyzdžiui: jeigu jaučiuosi nepakankamai gera, graži, pataikausiu, darysiu viską, kad patikčiau kitiems, nepriimsiu kūno tokio, koks jis yra, nes aš sutapatinu save su kūnu ir protu. Dėl to labai svarbus kitas aspektas: nustoti identifikuoti save kaip kūną, protą ir emocijas. Aš ESU SIELA / SĄMONĖ, kuri mato kūno akimis, girdi kūno ausimis…
Kaip išsirinkti tinkamą praktiką sau, bet neprimesti kitam?
Pajauskite energiją to asmens, kuris dalijasi praktikomis. Jeigu būdami šalia jaučiate meilės energiją, gebate atsipalaiduoti, priimti, o jūsų širdis atsiveria, tai yra ženklas, kad pasirinkote tinkamai.
Ką manote apie dvasinius turistus, kurie keliauja iš praktikos į praktiką, bet ramybės neranda?
Visi ieškome tol, kol randame praktikų ar įrankių, kurie greitai, kaip šiandien norima, ir iš esmės transformuotų mūsų vidinę būseną. Tų įrankių yra daugybė. Kaip ir buityje – vieni įrankiai skirti valgyti, kiti valyti dantis, treti siurbti kilimus ir pan. Beje, neužtenka rasti įrankį, svarbu suvokti, kam jis skirtas. Vieni – kūnui stiprinti, kiti – emocijoms pripažinti, dar kiti –transformuoti. Lankiausi pas įvairius mokytojus. Bet tik iš trijų tikrai nušvitusių meistrų išsirinkau pačias galingiausias ir trumpiausias praktikas. Labai ilgai užtrukau, kol juos radau.
Kaip atsirinkti mokytoją? Juk netrūksta tokių, kurie manipuliuoja sužeistomis sielomis, pasinaudoja silpnumu, o mokymai tampa tik saviraiškos teatru...
Šiuo metu pasiūlos tiek daug, kad natūralu pasimesti ieškant savo mokytojo ar praktikos, kuri iš tiesų transformuotų, o ne dar labiau sujauktų jau ir taip sudėtingą vidinę būseną. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tikrai yra gerų, įdomių, tyrų, nušvitusių mokytojų, šalia kurių gali pajusti palaimą. Bet nebūtinai atrasite praktikų, kurios per trumpą laiką padės jums pajusti natūralią savo vidinę būseną (kai karaliauja meilė, džiaugsmas, ramybė).
Atrodo, kad populiari vidinio vaiko terapija kartais virsta nauja religija. Žmonės fanatiškai kalba su savimi penkiamete (-mečiu), bet nesugeba prisiimti suaugusio žmogaus atsakomybės.
Vidinio vaiko terapija, atsiradusi prieš kurį laiką, ir toliau propaguojama. Matyt, yra paklausa. Bet aš šitą problemą dabar matau visiškai kitaip. Nėra jokio vidinio vaiko! Ar bent vienas ieškantysis surado jį viduje? NEįmanoma surasti to, ko nėra! Kūne tiesiog kaupiasi emocijos, dažniausiai pasireiškiančios kaip skausmingi praeities išgyvenimai. Kai mes pripažįstame jaučiantys šias emocijas, kai norime ir gebame jas transformuoti, galime tą seną nuoskaudos vizualizaciją per kelias minutes pakeisti visiems laikams tam tikra praktika tiesiog ištrindami iš pasąmonės. Regis, tik kelios praktikos ir, patikėkite, jūs, kaip ir aš kažkada, pasijuoksite, kaip sureikšminote šitą dalyką.
Ar tikrai turime visada atleisti tėvams už nuoskaudas, ar užtenka tik suvokti santykį ir nelaikyti nuoskaudų?
Tiesa yra tokia: labai daug žmonių sutapatina save su kūnu ir protu. Protas visada kaltina kitus, tai tampa pripratimu ir nuodais, žudančiais tik patį žmogų. Bet tai kelias, kuris niekur neveda. Tik tada, kai mes atpažįstame ir transformuojame vidines, kūną ir protą nuodijančias emocijas, galime jas transformuoti. Antraip viduje tūnantis pyktis, neapykanta, pagieža, nuoskaudos, liūdesys, pretenzijos tiek tėvams, tiek sau kuria toksišką būtį. Negalėdami atleisti per gyvenimą einame kaip aukos, todėl tokią realybę ir pritraukiame. Bet kai transformuojame šiuos jausmus, suprantame, kad nėra nei kam, nei už ką atleisti. Net sau patiems. Mūsų tėveliai, kaip ir mes, augindami vaikus, nebuvo sąmoningi, jie darė taip, kaip buvo išmokę iš savo tėvelių. Mes nesame atsakingi už tai, kas mums atsitiko, mes atsakingi už tai, kad nešiojame skausmą, nuodus ir to nematome. Niekas kitas, tik patys esame atsakingi už savo sveikatą, laimę, vidinę ramybę.
Ko dažniausiai bijo šių dienų žmogus? Kaip nusikratyti baimių?
Dauguma žmonių turi begalę kūną gniaužiančių baimių: susirgti nepagydoma liga, būti palikti, kentėti, viską prarasti, susidurti su karu... Tiesa yra tokia, kad viską, ką darome gyvenime, darome arba iš baimės, arba iš meilės. Visos baimės, kurių daugumą paveldėjome iš tėvų, susijusios tik susitapatinus su savo kūnu ir protu. Bet mes nesame nei kūnas, nei protas – esame sielos. Yra dvi puikios praktikos, kurios padeda suprasti, kur jūsų kūne slypi baimės šaknys, ir jas pašalinti.
Ką daryti, kai supranti, kad dvasinis kelias tapo kankyne, o tada pradedi plakti save, jog per dešimt dienų praktikų nesugebi išsigydyti savo traumų?
Tol, kol nesuvokiame, kad tas balsas galvoje tai ne aš, mes ir linkę plakti save taip, kaip mūsų tėveliai save plakė. Kuo labiau sąmoningi tampame (transformuojame pasąmonės emocijas, klaidingus, ribojančius įsitikinimus), tuo mažiau save engiame. Juk žinome, kad aš, kaip siela, esu unikali, bet netobula. Juk reinkarnavomės ne todėl, kad būtume tobuli, o tam, kad suvoktume, kas esame. ESU SIELA / SĄMONĖ. Tai galima suvokti tik tada, kai nelieka minčių, emocijų. Tai ir reiškia BŪTI ČIA IR DABAR – gyventi ir mėgautis akimirka.
Išbandykime
Helenos Pranos praktika „Ramus protas“
Apie 70 % mūsų energijos yra užslopintos emocijos, todėl siūlau pradėti pripažinti savo emocijas ir jas transformuoti.
Kaip atlikti praktiką?
Mes turime transformuoti emocijas iškart, kai jos tik sukyla. Pvz., planavote kelionę su vyru arba drauge, o ji (jis) netikėtai parašė, kad planai pasikeitė, niekur nevažiuos.
Užduodate sau klausimą: „Ką aš jaučiu dabar? Ką manyje sužadino ši žinutė?“
Pvz., pyktį ar nusivylimą. Tada pripažįstate: „Tai yra tik pyktis ir nusivylimas.“ Kvėpuojate 1–1,5 min. – tol, kol pajusite palengvėjimą. Paskui sutelkiate dėmesį į trečią akį, įsivaizduojate ten liepsnelę ir nukreipiate ją į smegenis, kur jaučiate įtampą, kad liepsna sudegintų neuronus, atsakingus už patiriamą emociją. Galiausiai visą dėmesį sutelkiate į erdvę aplink kūną (į save / sielą). Galite pasakyti: „Aš esu.“
Daugiau:
Holistic therapist
http://www.helenaprana.com/
