Su kolegomis iš Australijos universiteto neseniai baigėme didelės apimties tyrimą, kuriame nagrinėjome Lietuvos vaikų ir paauglių fizinio pajėgumo bei kūno kompozicijos kaitą. Tyrimas buvo atliekamas keliais etapais: lyginome vaikų fizinį aktyvumą ir pajėgumą 1992 m., 2002 m., 2012 m. ir 2022 m. Šiemet suskaičiavome surinktus duomenis ir priėjome išvadą, kad šiuolaikiniai vaikai yra silpnesni bei fiziškai ne tokie ištvermingi, nei buvo jų tėvai.
Kalbant apie KMI (kūno masės indeksą), Lietuva neišsiskiria iš kitų šalių – jau 50 metų visame pasaulyje didėja ir vaikų, ir suaugusiųjų svoris. Ši tendencija prasidėjo XXI a. aštuntajame dešimtmetyje ir jai didžiulį poveikį turėjo mityba: atsirado daug skanaus, nesveiko ir santykinai nebrangaus maisto. Taip pat pradėjo mažėti fizinis aktyvumas, nes vaikai galėjo leisti laiką prie televizoriaus (šiuolaikiniai vaikai turi dar įvairesnių sėslių pramogų). Fizinio aktyvumo mažėjimas ir didėjantis nesveiko maisto vartojimas yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys vaikų KMI augimą ir prastesnį fizinį pajėgumą.
Kokias problemas sukelia didėjantis svoris ir nejudrumas?
Didėjančio svorio pasekmių vaikai dar nejaučia, bet ateityje gali kilti kur kas daugiau problemų. KMI didėjimas ir vieno iš fizinių komponentų – ištvermės – mažėjimas ateityje turės neigiamų pasekmių širdies ir kraujagyslių sistemai. Prastėjanti širdies ir kraujagyslių sistemos veikla bei KMI didėjimas lemia, kad Lietuvoje turime didžiausią atskirtį vyrų ir moterų mirtingume nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų (vyrų nenaudai). Dabartiniai vaikai turės dar daugiau problemų dėl širdies.
Kaip fizinio aktyvumo sumažėjimas ir mitybos įpročiai susiję su psichoemocine savijauta?
Tyrimai Lietuvoje ir pasaulyje rodo, kad fizinio aktyvumo sumažėjimas ir vaikų atsiskyrimas nuo bendraamžių pandemijos laikotarpiu turėjo neigiamos įtakos vaikų psichinei ir fizinei sveikatai. Mūsų fizinis kūnas yra neatsiejamas nuo psichinės sveikatos, todėl vieno prastesnė būklė turi įtakos kitam. Visgi, norėčiau pasakyti, kad Lietuvoje pernelyg sureikšminamas kūnas, ypač tarp moterų, paauglių mergaičių. Tyrimai rodo, kad 16 proc. penkiolikmečių turi antsvorio, bet save stambiomis mato net 42 proc. Berniukai adekvačiai vertina savo kūną: 24 proc. penkiolikmečių turi antsvorio ir lygiai tiek pat jų mato save kaip stambesnius. Deja, mergaitės turi iškreiptą požiūrį į savo kūną ir didelė kaltės dalis tenka žiniasklaidai – modeliai viršeliuose, laidos apie dietas ir pan. Norėčiau pabrėžti, kad vaikams dietos nereikalingos, nebentišskirtiniais atvejais, kai dėl tam tikrų ligų (taip pat didžiulio nutukimo) jas paskiria gydytojas. Ne mama, draugė, kaimynė ar pati mergaitė. Savavališkos dietos gali lemti „yo-yo“ efektą ar valgymo sutrikimus. Kai beveik kas antra mergaitė galvoja, kad ji per stambi, savo kūno nepriėmimas yra nemenka problema.
Kokia jūsų nuomonė apie priešingoje barikadų pusėje esantį kūno pozityvumo judėjimą, kai raginama priimti visokį kūną?
Iki tam tikros ribos tai yra teigiamas reiškinys. Vaikai per vasarą gali paaugti 6–7 cm, taigi per kelis mėnesius normalizuojasi ūgio ir svorio santykis, todėl šiek tiek stambesnis vaikas nėra tragedija. Kita vertus, nereikėtų aukštinti stambaus kūno, nes mokslas aiškiai sako, kad nutukę žmonės susiduria su daugybe sveikatos problemų, taip pat jie gyvena trumpiausiai, jei turėsime omeny visas kūno kompozicijas. Kas iš to, kad mylėsi savo stambų kūną, jei patirsi diskomfortą kiekvieną kartą, kai reikės užsirišti batraiščius ar užlipti laiptais? Tiesa, stambesni vaikai, kitaip nei suaugusieji, gali būti judrūs ir labai fiziškai aktyvūs, pasireikšti sporte. Vaikai, kitaip nei suaugusieji, dar nejaučia didesnio svorio pasekmių.
Kalbant apie kūną, turėtų būti balansas, normalus KMI, nes per mažas svoris sveikatai lygiai taip pat yra žalingas. Mūsų organizmui reikia visų maisto grupių elementų, tad iš raciono nereikėtų visai išmesti gyvūninės kilmės riebalų. Jeikalbėsime apie lietuvius, valgoma gerokai per daug mėsos, ypač kiaulienos, o tai lemia didesnį cholesterolį ir didelį mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų.
Kokius mitybos principus diegti vaikams?
Vaikai turi mėgautis vaikyste, mokytis, sportuoti, gyventi, o ne skaičiuoti kalorijas, galvoti apie maisto svorį ir pan. Taip pat jie neturėtų žinoti tokių sąvokų, kaip „cheat day“ (liet. k. „sukčiavimo diena“), kai šešias dienas per savaitę laikomasi griežto mitybos plano, o septintąją kertama viskas iš eilės. Kaip jau minėjau, dietą vaikui gali paskirti tik jo sveikatą prižiūrintis gydytojas, o į mitybą reikėtų žiūrėti paprastai. Vaikai turi žinoti, kad gazuoti saldūs gėrimai, saldumynai, bulvių traškučiai ir pan. nėra naudingi sveikatai, bet visiškai uždrausti jų yra neįmanoma: nejaugi nuėjęs pas draugą į gimtadienį jis negali pasivaišinti tokiu maistu? Nesveikas yra ne tiek pats maistas, kiek jo kiekis, tad jei iš esmės maitinamasi sveikai (mitybos pagrindą sudaro daržovės, vaisiai, ankštiniai, balta mėsa, jūros produktai) ir saikingai, problemų dėl svorio neturėtų kilti.
Kaip reikėtų maitintis patiems suaugusiesiems?
Suaugusiam žmogui, jei vaikystėje nebuvo diegiamas sveikatos raštingumas, gali būti sudėtingiau save kontroliuoti, dėl to neretai matome žmones, kurie kasdien troškulį malšina saldžiais limonadais, o ne vandeniu. Suaugusiesiems belieka pasitelkti savikontrolę, o kalbant apie vaikus, daugiau dėmesio ir įsitraukimo turėtų būti iš tėvų, mokytojų, mokyklos vadovybių, valdžios. Dar ne taip seniai kai kurioms mokykloms pakeitus valgyklose ruošiamą maistą į sveikesnį, mėnesiais tęsėsi vaikų ir tėvų pasipiktinimas, bet vėliau visi apsiprato ir bent jau ugdymo įstaigose vaikai valgo sveikiau.
Ką daryti pastebėjus, kad svoris pradėjo didėti?
Suaugusiesiems – viskas aišku: šiek tiek prisižiūrėti mitybą. Pavyzdžiui, rinktis ne raudoną mėsą, bet baltą arba žuvį, per dieną suvalgyti iki 400 g salotų, tris vaisius, dažniau rinktis ankštinius, sumažinti saldumynų. Nereikia jų visai atsisakyti, nes jie teikia malonumą, bet geriau būtų gaminti namuose su tikrais kiaušiniais, kakava, alyvuogių aliejumi, o ne pirkti pagamintus iš įvairių koncentratų, kiaušinių miltelių, palmių aliejaus ir pan. Aišku, jokiais saldumynais nereikėtų piktnaudžiauti.
Vaikai, nepriklausomai nuo kūno masės, privalo lankyti fizinio ugdymo pamokas, nes tai vienintelis mokykloje dėstomas dalykas, susijęs su sveikata. Deja, dalis tėvų vis dar rašo pateisinamus raštelius ir neleidžia vaikams pajudėti. Jei vaikas pamokose susiduria su tam tikromis problemomis, reikėtų pasikalbėti su mokytoju ar mokyklos administracija, o ne uždrausti jose dalyvauti. Po pamokų vaikus papildomai reikia leisti į neformalaus fizinio ugdymo būrelius, kurių pasirinkimas tikrai platus.
Patys turėtume rodyti pavyzdį, tiesa?
Reikėtų nepamiršti, kad vaikas yra tėvų atspindys, todėl jei tėvai nevalgys salotų, kasdien gers gazuotus saldžius gėrimus ir nejudės, lygiai taip pat elgsis ir jų vaikai. Jie nuo mažų dienų kopijuoja tėvus, todėl susiformuoja tuos mitybos ir judėjimo įpročius, kokius mato savo aplinkoje. Būtų puiku, jei tėvai kartu su vaikais užsiimtų aktyviomis pramogomis, eitų pasivaikščioti, važinėtų dviračiu ir pan. Moksliniai tyrimai rodo, kad šeimos fizinis aktyvumas stiprina ne tik fizinę sveikatą, bet ir ryšį su vaikais.
Ar po saldumynų ir kito nesveiko maisto troškimu gali slėptis emocinės priežastys, patiriamas stresas, kurio netrūksta ir vaikams?
Žinoma. Tiesa, tai labiau būdinga suaugusiems žmonėms, ypač moterims. Neretai jaučiant stresą, liūdesį ar kitas neigiamas emocijas, norisi suvalgyti ką nors skanaus. Vaikams emocinės problemos rečiau pasireiškia per mitybos pokyčius, visgi reiktų atkreipti dėmesį, jei vaikas pradėjo valgyti kitaip nei anksčiau. Jaunesnio amžiaus vaikams tai gali lemti patiriamos patyčios, paaugliams – nelaimingos meilės patirtis, vyresnių klasių moksleiviams prisideda stresas dėl baigiamųjų egzaminų.
Kaip psichoemocinę sveikatą veikia fizinis aktyvumas?
Noriu labai pasidžiaugti, kad didžioji visuomenės dalis supranta fizinio aktyvumo teikiamą naudą ne tik fiziniam kūnui, bet ir psichinei sveikatai, kognityviniams tiek vaikų, tiek suaugusiųjų smegenų procesams. Man patinka tyrimas, kurio metu buvo fotografuojamos vaikų smegenys po 20 min. sėdėjimo ir 20 min. pasivaikščiojimo. Po pasivaikščiojimo smegenys buvo daug aktyvesnės. Tai reiškia, kad jei mokykloje per pertrauką vaikas vaikščiojo 20 minučių, jis yra geriau pasiruošęs išmokti matematikos formules, naujus užsienio kalbos žodžius ir kitą informaciją. Mūsų kartu su Harvardo universitetu atlikti tyrimai parodė, kad fiziškai aktyvūs vaikai jaučia didesnę socialinę paramą, pasižymi geresne psichine sveikata, efektyviau susidoroja su stresu, turi mažesnę riziką susirgti depresija.
LSU ir VU medicinos fakulteto profesorius Arūnas Emeljanovas
Daugiau informacijos Insta: @profesorius_arunas
